Testinės aikštelės maketas

Robotų intelektas   Linijos sekimo rungtis

   Važiuoti į varžybas neišbandžius savo kūrinio – savižudybė. Robotas kaip ir gaminamas, o kur jį testuoti? Gamintis savo testinę aikštelę ant kurios mokysimės, treniruosimės ir šiaip bandymus darysim.

   Nusprendėme aikštelę daryti mobilią ir transformuojamą. Kadangi pagal varžybų nuostatas minimalus lanko spindulys  – 20 cm – darome iš kvadratų, kurių kraštinė bus min 40 cm. Vienus kvadratus darysime su 900 spinduliu, kituose kvadratuose – tiesios susikertančios linijos. Vaikai atitempė presuotų drožlių plokštę, kažkur 1,5×1,5 metro – mažoka, bet sakė žino kur dar yra 🙂 Puiku, laikinai dedu į kampą, tiksliau ten kur niekam netrukdys ir akys neužklius… o ten jau stovi lenta presuoto popieriaus, su gražiais kanteliais ir viena pusė idealiai dažyta baltai. Ir jos dydis toks… sakyčiau net per daug tinkamas mūsų poreikiams. Ilgai nelaukus – pas direktorių – yra reikalas, ten ta lenta gal nereikalinga, gal galima išmainyti į ką nors. Pasirodo ji senais gerais laikais buvo naudojama kaip ekranas projektoriui, dabar jau pamirštas daiktas ir laukia savo eilės kokiam nors geram darbui. O ji kaip tik ir tinka mums!!!

   Geri dėdės supjausto lentą į 12 40×40 cm kvadratų. Kam bėda su matematika – aikštelė pas mus bus 3×4 kvadratai. Minimum reikia 4 plokščių su spinduliu ir 6 su tiesėmis – ovalas gausis ir gana didelis.

Parengiamieji darbai – supjautos plokštės, aerozolinių juodų matinių dažų buteliukas, lipni juosta, liniuotė, pieštukas, žirklės, vatmanas (kietesnis a3 formato popierius – didesnio negavau), klijai.

Pirmiausia nusibraižom ir iškerpam trafaretus, prieš tai suklijavę 2 a3 formato popieriaus gabalus į beveik a2 formatą. Vieną iš būsimų nudažytų kvadratų bandau išklijuoti lipnia juosta – įdomu kaip geriau dažyti – su trafaretu ar lipnia juosta – pabandysim

Pirmas bandymas – su lipnia juosta. Kreivokai gaunasi, išplaukia dažai.

O čia jau su trafaretu, kokybė panaši, o darbo trigubai mažiau, o gal ir daugiau.

Truputį išsilieja dažai, bet mūsų poreikius tokia kokybė tenkina. Jei kas – nepatingėsiu ir acetonu nuplovės perdarysiu – dabar žinau kas kur ir kodėl 🙂

Pirmoji trasa – kol kas tik 2×2

Terla, po darbų reikės acetono arba skiediklio…

Antroji trasos versija. Visas darbas vyko virtuvėje – dažai tai acetotiniai ir šeimyna sumigusi – minimalus triukšmas ir kvapas – todėl teko apsiriboti plotu ir trasos dydis – 2×3

Belieka dėti robotą važinėti.

Gal jau metas robotams „nusileisti ant žemės“?

Gal jau metas robotams „nusileisti ant žemės“?   Pastaruoju metu žiniasklaida mirgėte mirga nuo pranešimų apie įvairius itin sumanius robotus. Tačiau robototechnikos ateičiai svarbu, kad visi robotų taikymai turėtų praktinę naudą.

   Bedforde, Masačusetso valstijoje, įsikūrusios kompanijos „iRobot Corporation“ steigėjo ir „CyPhy Works“ generalinio direktoriaus nuomone, vien tik „šaunių“ robotų kūrimas nepaspartins pažangos šioje technikos srityje. Siekiant panašios sėkmės, kokia aplankė skaičiavimo technikos kūrėjus, svarbu kurti praktinius darbus atliekančius, be to, už prieinamą kainą, robotus. Būtent šie aspektai dažnai ignoruojami kuriant tik didelį susižavėjimą keliančius stebuklui prilygstančios technikos pavyzdžius.

   Paklausite, kodėl? Atsakymas paprastas – mokėti gerus pinigus kompanijos pasirengusios tik už praktinius ir patikimus projektus.

   Robotų kūrėjai, kurie nesivadovauja praktiškumo, patikimumo ir piniginių sąnaudų kriterijais apgaudinėja patys save. Trumpai tariant, žmonės nenori turėti namuose keistai atrodančių mašinų. 2002 metais iRobot ėmėsi projekto patiekti rinkai robotą dulkių siurblį Roomba. Išanalizavus potencialių vartotojų nuomonę paaiškėjo, kad pastarieji šį daiktą įsivaizduoja kaip Terminatorių, stumdantį dulkių siurblį, ir pareiškė, jog panašaus aparato savo namuose matyti nenorėtų. Bet per Roomba‘os pristatymą šis nedidukas, lengvas ir draugiškas robotas susilaukė visuotinių simpatijų.

   Dar vienas praktiškumo pavyzdys – iš praeitų metų, kai Afganistanui skirtas minų nukenksminimo robotas sėkmingai buvo panaudotas Fukušimos Daiichi atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbams atlikti. Tai paskatino Japonijos visuomenę pradėti diskusijas dėl šalies robotų pramonės perspektyvos, t. y. tyrimų krypties pakeitimo nuo žmogiškąjį pavidalą turinčių prie daug praktiškesniems tikslams skirtų robotų kūrimo.

   Toks požiūris labai sveikintinas, nes pastangos įkūnyti žmonių protingumą robotų pavidalu yra ne tai, ko turime siekti. Žemėje šiuo metu yra virš 7 milijardų žmonių, ir visi jie geba kažką atlikti labai gerai. Kurti į žmogų panašius robotus ir juos pardavinėti dar nesame pajėgūs.

   Robotams skirtos programinės įrangos, tokios kaip „Robot Operating System“ ir „Linux“ pagrindu veikiančiosios standartizavimas leistų jos kūrėjams sutelkti dėmesį ties praktiniais tikslais. Išsprendus šį klausimą būtų žengtas didelis žingsnis pirmyn. Daugelio pasaulio universitetų tyrėjų komandoms nebereikėtų saviems robotams programinę įrangą kurti nuo pradžių. Visas jų darbas būtų kurti nedidelius programinius paketus, galinčius veikti ribotos galios ir nebrangiuose procesoriuose bei robotuose, kurie pasižymėtų didesne „ištverme“ ir ilgesne veikimo trukme.

   Robotų kūrėjai, savo kūrybinį potencialą išnaudodami praktinėms idėjoms diegti rinkoje, galėtų lemti šios pramonės šakos komercinę sėkmę, keičiant mus supantį pasaulį.

Technologijos.lt

Robotų intelektas – keliamės į 2-trą aukštą

   Su pavara ir maitinimu išsiaiškinome – lipame į "antrą aukštą", kuriame bus visi valdymo mazgai ir smegenys. 2-tro aukšto perdangą užsibrėžiau padaryti iš organinio stiklo – permatoma, viskas matosi, gražu. Tik rankos kreivos 🙂 Sugadinau gal dvi plokštes net nepradėjęs darbų – tai skylę ne toj vietoj išgręžiau, tai kreivai nupjovęs su švitriniu dar pataisyt mėginau… Spjoviau į visus tuos grožius – laikinai tiks ir iš fanieros. Prie viso to dar mums reikės ir 6-kampių kojelių (strypelių) su sriegiais galuose ir žinoma varžtelių M3. Strypelius 35 mm ilgio radau www.rcl.lt su varžteliais buvo linksmiau – pamačiau juos senukuose ir dar tokius, kad jie mane sužavėjo – 2-jų ilgių (10 mm ir 20 mm) su galvutėje esančiu 2,5 mm šešiakampiu. Idealu paslėpti galvutę, patogu prisukti. Paėmiau visą saują… Džiaugiausi kol nepabandžiau tuo šešiakampiu prisukti varžto – į pusę jis net nelindo, į kitą pusę lindo bet taaaaip kreivai, kad užveržinėt jau darėsi baisoka – ims ir prasisuks. Gerai nors kad perdanga iš fanieros – medis yra medis.

Problema: kadangi varžtų nelabai pasukinėsi – reikia sugalvoti kaip lengvai ir neskausmingai išpjauti 2-tro aukšto panelėje skylę akumuliatoriams išimti.

Robotų intelektas – robotuko maitinimas

   Važiuoklė surinkta, varikliukai su vikšrais sukasi. Nors sutepiau visur viską kas juda ir ne tik (stalui ir rankovei taip pat kliuvo – oj kai kas barsis) – garsas vis tiek nėra malonus. Nors gal taip ir turi būti – neturiu su kuo palyginti.

   Pats laikas pagalvoti kuo jį užmaitinti. Robotukas turi važinėti savarankiškai ir nelabai norisi kad paskui jį dar temptūsi laidų šleifas, tai juk ne troleibusas. Akumuliatoriai. Pasikrapsčius savo stalčiuose (ir ko ten tik nėra… tikrai nėra milijono 🙁 , ir kažkodėl šokolado irgi jau nėra…) radau 2 skirtingas akumuliatorių dėžutes. Viename susideda 6 AA tipo akumuliatoriukai, kitame – 2 TR18650.

   Antrasis variantas patiko labiau – galima tvirtinti tiesiai prie panelės (yra tvirtinimo skylės) ir naudojami tik 2 akumuliatoriai – pakrovėjas kaip tik 2-viems. Bus paprasčiau pakrauti. Nereikia pamiršti, kad pilnai pakrauto TR18650 įtampa – 4,2V, o beveik "tuščio" – 2,75V. Gauname darbines ribas – x2 = nuo 8.4V iki 5.5V – tai beveik atitinka leistinas darbines kontrolerio įtampas (Maitinimo įtampa (ribinė) 6-20 V) visame akumuliatorių išsikrovimo lygio rėžime. Ir tikiuosi kad mūsų kūrinys išsijungs anksčiau nei pilnai išsikraus akumuliatoriai (jie labai nemėgsta pilnai išsikrauti). Planai ateičiai – pastatyti akumuliatoriaus įtampos indikaciją.

   Kas dar labai nustebino ir nudžiugino – masės centras papuola beveik per vidurį, ant viduriniojo mažo (kreipiančiojo) ratuko, nors pradžiai apie jį net nepagalvojau. Sekasi gi 🙂

"Pirmas aukštas" beveik baigtas, liks tik linijos sekimo sensorius sumontuoti 🙂

Robotų intelektas – vikšrinė važiuoklė

   Mums pasitarus ir man nusprendus Robotų intelekto – Linijos sekimo rungčiai buvo pasirinkta vikšrinė važiuoklė. Yra savų privalumų ir savų trūkumų. Vienas iš didžiausių minusų – greitis, nes rungtis juk laikui. Bet yra ir didelis pliusas – vikšrai – ateities projektams lauko sąlygomis nepakeičiamas dalykas, taip pat labai paprastas valdymas bei manevringumas.

Tamiya 70108 Tracked Vehicle Chassis

   Beieškant interneto platybėse didelio pasirinkimo neradau. Japonu firma "Tamiya" gamina tokius žaisliukus ( ir ne tik tokius). Amazonėj jo kaina 22,53$, puolam prie kalkuliatoriaus – tai yra apie 61 Lietuvišką pinigą (priklausomai nuo dolerio kurso). Nustebino tai, kad jis komplektuojamas su 1 (vienu!) jegos varikliu ant ašies. O tai kaip valdyti? Kaip sukinėtis? Teks dar paišlaidauti ir prie šito gėrio pirkti reduktorių su 2 jėgos varikliais  – atskirai kiekvienam vikšrui 🙁 Papildomi 9,26 užsienietiški doleriai.

   Marketingas yra marketingas, jie (pardavėjai) tai puikiai supranta ir "komplektuoja" abu gėrius i vieną daiktą – padaro nuolaidėlę ir viską parduoda už varganus 31,72$ – apie 86 LT. Malonu kad nors siuntimas nekainuoja. Nors tas nemokamas siuntimas irgi atsirūgo 🙁

   Užsakiau, sumokėjau, gavau patvirtinimą kad išsiūsta ir nustebau kad po savaitės jau turėjau rankose. Šiaip siuntiniai iki mano kaimo su šaligatviais keliaudavo nuo 2 savaičių iki… oj ilgai. Vienas siuntinukas po pasaulį bastėsi pora mėnesių kol mane pasiekė. Paštininkė atnešė dėžutę visą sulamdytą ir sumaitotą – matė ji vargo… užklijuotas lipdukas – siunta pažeista. Užfiksuot jie užfiksavo kad kažkas ne taip, o kas už tai atsako? Pakuotojas, siuntėjas ar paštininkas, kuriam visiškai dzin ką jis ten neša…

https://www.inforeg.lt/pack01.jpg

   Vis tik nusišypso ir man saulė iš padangės – pats siuntos turinys nesugadintas – ten nėra ką gadinti. Konstruktorius "pasidaryk pats" – krūva plastmasinių detalyčių ir instrukcija intelekto nesugadintiems žmonėms. Nors surinkinėjant reduktorių teko pora kart žvilgtelėti į piešinukus 🙂

   Valanda darbo ir aš jau turiu savo grobį ant stalo. Na gražu, o jei dar ir važiuos…

   Prie jėgos varikliukų iš kart prilitavau laidus ir po kondensatorių šiukšlėms filtruoti. Čia juk kolektoriniai varikliukai ir jų šepetėliai labai mėgsta kibirkščiuoti…

   Kokybė tikrai patiko, nebuvo nei vieno niuanso kad kažkur nesueina, kažkas nesigauna ar dilde (peiliu) kažką pataisyti reikia. Matyt tikrai originalas (tikiuosi) 🙂 Patys vikšrai pagaminti arba iš įdomios gumos arba iš mikštos plastmasės. Medžiaga nenusakoma, bet jie surenkami, minkšti ir galima reguliuoti jų ilgį.

   Išvada – su pirkiniu neprašoviau, o gal tiesiog pasisekė…